Ugnis, tai mano akys
elis, tai mano knas.
Tutuma, tai mano sostas,
Vieta kur nra jausm.
Pasiliks tik pergals mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dmai styro aplink,
Jie styro i mano paties,
Savs nejauiu, pat sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip em virsta vaigde,
A tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats a sukriau save.
Kadaise buvau a mogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar a ramus
Akmuo apsigaubs tyla.